Erkės jau aktyvios: jų galima sutikti net miesto parkuose ar prie namų
{{ shortDate('2026-03-17 12:47:12') }}
Atšilęs oras, bundanti gamta ir vis dažniau šviečianti saulė – daugeliui tai reiškia ilgesnius pasivaikščiojimus parkuose, išvykas į mišką ar laiką gamtoje. Visgi kartu su pavasariu į gamtą sugrįžta ir mažiau pastebimi jos gyventojai – erkės. Specialistai sako, kad vis dažniau jos žmonių tyko net ir tose vietose, kuriose šių kraujasiurbių būtų galima tikėtis mažiausiai – miesto parkuose, soduose ar net pievelėse šalia namų.
Draudimo bendrovės BTA duomenimis, su erkių platinamomis ligomis susijusių įvykių skaičius Lietuvoje kasmet daugėja. Per pastaruosius trejus metus jų skaičius augo maždaug penktadaliu – nuo maždaug 420 atvejų 2023 metais iki apie 600 registruotų įvykių 2025-aisiais.
„Augantis žalų skaičius rodo ne tik tai, kad erkių platinamos ligos išlieka aktuali sveikatos problema, bet ir tai, kad žmonių kontaktas su erkėmis didėja. Vis daugiau laiko leidžiame gamtoje, o erkės aptinkamos ne tik miškuose, bet ir miesto žaliosiose erdvėse, todėl tikimybė su jomis susidurti natūraliai auga“, – sako BTA rizikų vertintojas Lukas Kaškevičius.
Pavojus tyko ne tik miškuose
Kalbant apie erkes, visiems gerai žinomas posakis „bijai vilko – neik į mišką“, deja, netinka. Mat šių pavojingų parazitų, pasak Valstybinio mokslinių tyrimo instituto Gamtos tyrimų centro mokslininkės dr. Laimos Baltrūnaitės, galima sutikti ne tik miškuose.
„Su erkėmis žmonės gali susidurti bet kur – tiek miškuose ar pievose, tiek ir miesto parkuose. Labiausiai erkių mėgstamos yra nešienaujamos pievos, apleisti aukšta žoline augalija apaugę plotai, lapuočių ir mišrūs miškai su vešlia žoline danga. Tačiau jų galima aptikti ir prie namų esančiuose gėlynuose ar nedideliuose miesto žaliuosiuose plotuose“, – sako L. Baltrūnaitė.
Ji priduria, kad erkės maitinasi įvairių žinduolių krauju – nuo žmogaus ar naminių gyvūnų iki graužikų, plėšrūnų ar kanopinių. Būtent dėl šios priežasties jas galima aptikti įvairiose vietose.
Šalta žiema erkių negąsdina
Pasak Gamtos tyrimų centro mokslininkės dr. Neringos Kitrytės, erkių aktyvumo sezonas Lietuvoje dažniausiai turi du pikus. Pirmasis paprastai fiksuojamas pavasarį – balandžio ir gegužės mėnesiais, kartais tęsiasi ir birželį. Antrasis, ne toks intensyvus, pasireiškia rudenį.
„Erkių gausumas priklauso nuo oro temperatūros, drėgmės ir kritulių. Šią žiemą stora sniego danga erkėms veikė kaip šiltas apklotas nuo šalčio. Pavojingesnės joms yra šaltos ir besniegės žiemos, todėl tikėtis, kad šiemet erkių bus mažiau, tikrai neverta“, – sako N. Kitrytė.
Panašų sezoniškumą rodo ir draudimo bendrovės BTA duomenys. Pasak bendrovės, pirmieji pranešimai apie erkių platinamas ligas paprastai pasiekia jau nuo balandžio pabaigos, o didžiausias tokių žalų skaičius registruojamas vasaros mėnesiais, kai žmonės daugiau laiko praleidžia gamtoje.
„Vis dėlto įvykius fiksuojame ne tik šiltuoju sezonu. Dalį jų registruojame ir žiemą, nes ne visuomet ligos simptomai pasireiškia iš karto, todėl žmonės į gydytojus kreipiasi tik po kurio laiko“, – teigia L. Kaškevičius.
Po laiko gamtoje svarbu atidžiai apžiūrėti kūną
L. Baltrūnaitės teigimu, duomenų, kad Lietuvoje didėja erkių populiacija – nėra, tačiau yra pastebimi veiksniai, kurie gali didinti jų gausą bei žmonių kontaktą su jomis.
„Jau kurį laiką Lietuvoje didėja stirnų gausumas, o stirnos yra vienos iš svarbiausių erkių mitybinę bazę sudarančių rūšių. Taip pat pastaruoju metu stebime erkėms palankias žiemas – šaltasis sezonas trumpėja, todėl pailgėja laikotarpis, kai erkės gali aktyviai daugintis“, – aiškina L. Baltrūnaitė.
Net jei erkių populiacija išliktų stabili, žmonių kontaktas su jomis vis tiek gali didėti – paprasčiausiai dėl to, kad vis daugiau laiko praleidžiame gamtoje.
Jai pritaria ir N. Kitrytė, pridurdama, kad viena paprasčiausių, tačiau dažnai nuvertinamų apsaugos priemonių nuo erkių – elementari kūno apžiūra sugrįžus iš gamtos.
„Dažniausiai erkes galima pastebėti dar nepradėjusias maitintis, tik kopiančias link plonesnės odos. Net jeigu erkė jau įsisiurbusi, ją anksti pastebėjus ir pašalinus rizika susirgti erkių pernešamomis ligomis ženkliai sumažėja. Todėl grįžus iš lauko verta ne tik apžiūrėti kūną, bet ir gerai iškratyti ar išskalbti drabužius“, – pataria N. Kitrytė.
Draudimo bendrovės BTA duomenimis, su erkių platinamomis ligomis susijusių įvykių skaičius Lietuvoje kasmet daugėja. Per pastaruosius trejus metus jų skaičius augo maždaug penktadaliu – nuo maždaug 420 atvejų 2023 metais iki apie 600 registruotų įvykių 2025-aisiais.
„Augantis žalų skaičius rodo ne tik tai, kad erkių platinamos ligos išlieka aktuali sveikatos problema, bet ir tai, kad žmonių kontaktas su erkėmis didėja. Vis daugiau laiko leidžiame gamtoje, o erkės aptinkamos ne tik miškuose, bet ir miesto žaliosiose erdvėse, todėl tikimybė su jomis susidurti natūraliai auga“, – sako BTA rizikų vertintojas Lukas Kaškevičius.
Pavojus tyko ne tik miškuose
Kalbant apie erkes, visiems gerai žinomas posakis „bijai vilko – neik į mišką“, deja, netinka. Mat šių pavojingų parazitų, pasak Valstybinio mokslinių tyrimo instituto Gamtos tyrimų centro mokslininkės dr. Laimos Baltrūnaitės, galima sutikti ne tik miškuose.
„Su erkėmis žmonės gali susidurti bet kur – tiek miškuose ar pievose, tiek ir miesto parkuose. Labiausiai erkių mėgstamos yra nešienaujamos pievos, apleisti aukšta žoline augalija apaugę plotai, lapuočių ir mišrūs miškai su vešlia žoline danga. Tačiau jų galima aptikti ir prie namų esančiuose gėlynuose ar nedideliuose miesto žaliuosiuose plotuose“, – sako L. Baltrūnaitė.
Ji priduria, kad erkės maitinasi įvairių žinduolių krauju – nuo žmogaus ar naminių gyvūnų iki graužikų, plėšrūnų ar kanopinių. Būtent dėl šios priežasties jas galima aptikti įvairiose vietose.
Šalta žiema erkių negąsdina
Pasak Gamtos tyrimų centro mokslininkės dr. Neringos Kitrytės, erkių aktyvumo sezonas Lietuvoje dažniausiai turi du pikus. Pirmasis paprastai fiksuojamas pavasarį – balandžio ir gegužės mėnesiais, kartais tęsiasi ir birželį. Antrasis, ne toks intensyvus, pasireiškia rudenį.
„Erkių gausumas priklauso nuo oro temperatūros, drėgmės ir kritulių. Šią žiemą stora sniego danga erkėms veikė kaip šiltas apklotas nuo šalčio. Pavojingesnės joms yra šaltos ir besniegės žiemos, todėl tikėtis, kad šiemet erkių bus mažiau, tikrai neverta“, – sako N. Kitrytė.
Panašų sezoniškumą rodo ir draudimo bendrovės BTA duomenys. Pasak bendrovės, pirmieji pranešimai apie erkių platinamas ligas paprastai pasiekia jau nuo balandžio pabaigos, o didžiausias tokių žalų skaičius registruojamas vasaros mėnesiais, kai žmonės daugiau laiko praleidžia gamtoje.
„Vis dėlto įvykius fiksuojame ne tik šiltuoju sezonu. Dalį jų registruojame ir žiemą, nes ne visuomet ligos simptomai pasireiškia iš karto, todėl žmonės į gydytojus kreipiasi tik po kurio laiko“, – teigia L. Kaškevičius.
Po laiko gamtoje svarbu atidžiai apžiūrėti kūną
L. Baltrūnaitės teigimu, duomenų, kad Lietuvoje didėja erkių populiacija – nėra, tačiau yra pastebimi veiksniai, kurie gali didinti jų gausą bei žmonių kontaktą su jomis.
„Jau kurį laiką Lietuvoje didėja stirnų gausumas, o stirnos yra vienos iš svarbiausių erkių mitybinę bazę sudarančių rūšių. Taip pat pastaruoju metu stebime erkėms palankias žiemas – šaltasis sezonas trumpėja, todėl pailgėja laikotarpis, kai erkės gali aktyviai daugintis“, – aiškina L. Baltrūnaitė.
Net jei erkių populiacija išliktų stabili, žmonių kontaktas su jomis vis tiek gali didėti – paprasčiausiai dėl to, kad vis daugiau laiko praleidžiame gamtoje.
Jai pritaria ir N. Kitrytė, pridurdama, kad viena paprasčiausių, tačiau dažnai nuvertinamų apsaugos priemonių nuo erkių – elementari kūno apžiūra sugrįžus iš gamtos.
„Dažniausiai erkes galima pastebėti dar nepradėjusias maitintis, tik kopiančias link plonesnės odos. Net jeigu erkė jau įsisiurbusi, ją anksti pastebėjus ir pašalinus rizika susirgti erkių pernešamomis ligomis ženkliai sumažėja. Todėl grįžus iš lauko verta ne tik apžiūrėti kūną, bet ir gerai iškratyti ar išskalbti drabužius“, – pataria N. Kitrytė.
