Nuo būrelio iki gydytojo kabineto: kada fizinis krūvis vaikui tampa per didelis

Įsibėgėjus mokslo metams, į vaikų dienotvarkę sugrįžta ne tik pamokos, bet ir būreliai bei sporto treniruotės. Sugrįžti į prieš vasarą buvusį ritmą dažnam norisi kuo greičiau, tačiau organizmui prisitaikyti prie išaugusio fizinio krūvio reikia laiko. Specialistės pabrėžia, kad pirmosiomis savaitėmis krūvį svarbu didinti palaipsniui ir stebėti, kaip vaikas prie jo prisitaiko.

BTA draudimo duomenimis, 2025 m. vien rugsėjį užregistruoti 189 su jaunesniais nei 18 metų vaikais susiję nelaimingi atsitikimai – daugiau nei bet kurį kitą tų metų mėnesį. Iš viso per metus registruota daugiau nei 1,8 tūkst. tokių atvejų, o didžiausia bendra išmoka už tokio pobūdžio nelaimingą atsitikimą praėjusiais metais siekė daugiau nei 3 tūkst. eurų.

„Praktikoje tikrai pasitaiko atvejų, kai vaikai susižaloja vos grįžę į treniruotes. Po ilgesnės pertraukos jie neretai iš karto bando sportuoti tokiu pačiu intensyvumu kaip anksčiau, nors organizmui reikia laiko prisitaikyti. Dėl to dažniau fiksuojame čiurnos ir kelio raiščių patempimus ar plyšimus, kaulų lūžius bei išnirimus po nesėkmingų griuvimų“, – teigia BTA draudimo Žalų departamento direktorė Karolina Emanuelė Karpova.

Po pertraukos norisi pradėti ten, kur sustota

Pasak K. E. Karpovos, papildoma rizika atsiranda tuomet, kai vaikas per trumpą laiką imasi kelių skirtingų sporto šakų. Organizmui tenka prisitaikyti ne tik prie didesnio bendro krūvio, bet ir prie skirtingų judesių bei tempo.

„Esame susidūrę su atveju, kai mergaitė, ieškodama sau tinkamos ir patinkančios sporto šakos, pradėjo lankyti bokso, plaukimo ir krepšinio treniruotes. Organizmui dar nespėjus prisitaikyti prie išaugusio krūvio ir naujų judesių, ji patyrė traumų, dėl kurių sportinę veiklą teko kuriam laikui nutraukti“, – pasakoja ji.

Ekspertė taip pat atkreipia dėmesį, jog rimtų sužalojimų patiriama ne tik kontaktiniame sporte. Bendrovės praktikoje traumų pasitaiko bėgant, plaukiant, šokant, važiuojant dviračiu ar atliekant daug pasikartojančių judesių. Todėl sporto šakos saugumo nereikėtų vertinti vien pagal tai, ar joje vyksta tiesioginis kontaktas su kitu žmogumi.

Riba tarp įprasto nuovargio ir rizikingo skausmo

Medicinos centrų „Northway“ kineziterapeutė Nerida Kidulaitienė pabrėžia, kad reguliarus fizinis aktyvumas yra svarbi sveiko vaiko vystymosi dalis – jis stiprina raumenis ir kaulus, gerina koordinaciją bei bendrą fizinį pasirengimą.

„Traumų riziką didina ne pats sportas, o pernelyg staigus krūvio pokytis, ypač jeigu vasarą vaikas judėjo mažiau. Dažniausiai tokiu metu pasitaiko raumenų ir sausgyslių perkrovos, patempimai, čiurnos bei kelio skausmai. Riziką taip pat didina nepakankamas apšilimas, per mažai laiko atsistatymui ir skausmo ignoravimas“, – sako N. Kidulaitienė.

Kineziterapeutė priduria, kad tėvams svarbu ne tik nuolatos domėtis vaiko savijauta, bet ir stebėti jo judesius.

„Į specialistą reikėtų kreiptis tuomet, kai skausmas yra aštrus, kartojasi ar stiprėja, nepraeina pailsėjus, atsiranda tinimas, šlubavimas arba vaikas dėl skausmo pradeda keisti judesius“, – teigia N. Kidulaitienė.

Anot jos, tai, kad ramybės metu vaikas nebejaučia skausmo, dar nereiškia, jog jis pasirengęs grįžti prie įprasto fizinio krūvio. Prieš atnaujinant treniruotes svarbu įvertinti, kaip vaikas jaučiasi atlikdamas konkrečiai sporto šakai būdingus judesius. Per anksti sugrįžus į treniruotes trauma gali atsinaujinti, o saugodamas pažeistą vietą vaikas gali netinkamai apkrauti kitas kūno dalis.

Iš pirmo žvilgsnio nedidelė trauma gali pareikalauti ilgo gydymo

BTA Žalų departamento direktorė atkreipia dėmesį, kad traumos rimtumas ne visada paaiškėja iš karto. Vienu draudimo praktikoje registruotu atveju keturmetis griuvo ir susižalojo ranką. Atlikus tyrimus jam nustatytas žastikaulio lūžis su dislokacija ir kraujotakos sutrikimu, todėl prireikė skubios operacijos ir gydymo ligoninėje.

„Net ir iš pradžių nesudėtingai atrodanti trauma gali pareikalauti ilgesnio gydymo ir pakeisti visos šeimos kasdienybę. Vaikui gali prireikti specialistų konsultacijų, diagnostinių tyrimų, ortopedinių priemonių, reabilitacijos ar pooperacinės priežiūros, o tėvams tenka derinti jo priežiūrą, mokyklą ir grįžimą į įprastą veiklą“, – komentuoja K. E. Karpova.

Specialistės pabrėžia, kad vaikų fizinio aktyvumo riboti nereikėtų – kur kas svarbiau padėti jiems palaipsniui prisitaikyti prie pasikeitusio ritmo. Nuosekliai didinamas krūvis ir dėmesys vaiko savijautai padeda sumažinti riziką, kad noras kuo greičiau susigrąžinti ankstesnę sportinę formą baigsis nauja ar pasikartojusia trauma.