Pakeliui į gamtą: neišvažiuojamo kelio testas
Pagunda vasarą privažiuoti kuo arčiau ežero, upės ar kitos poilsio vietos gamtoje, kartais ne juokais įklampina poilsiautojų ekipažus. Apibraižyti, net aplaužyti automobiliai, į permirkusią žemę įklimpę ratai – kasmet kartojasi tos pačios problemos, kurių būtų galima išvengti sau uždavus vos vieną klausimą.
Draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis atskleidžia, kaip pasirinkus važiuoti miško keliuku, nubrėžti ribą tarp pamatuotos ir jau gerokai per didelės rizikos.
„Vykstant į gamtą, ypač ieškant nuošalesnių poilsio vietų pasitaiko situacijų, kai vairuotojas mato, jog keliukas prastėja, bet tarsi vis dar yra išvažiuojamas, todėl kelionė tęsiama toliau. Sustojama tik tada, kai jau pamatoma, kad automobilis įstrigo, užklimpo, pakibo ar nebegali apsisukti. Tačiau tuomet jau būna per vėlu. Bet kokiam keliui galima taikyti paprasčiausią taisyklę, kuri akimirksniu parodo, ar saugu važiuoti toliau. Tiesiog atsakykite sau, ar kelias yra pakankamai geras, kad juo būtų galima drąsiai išvažiuoti atbuline eiga. Jei ne, tuomet viskas – čia jūsų kelionė ir turi baigtis“, – sako jis.
Pasak A. Žiukelio, jei pakliuvę į tokią situaciją primygtinai norite įsitikinti, ar situacija už artimiausio vingio nepagerės, tiesiog palikite automobilį, paėjėkite pėsčiomis ir suprasite, kas jūsų laukia.
Specialistas atkreipia dėmesį, kad itin permainingi, šios vasaros orai galėjo iš esmės pakeisti natūralios dangos keliukus, todėl rizikinga pasikliauti žinojimu, kad maršrutas pažįstamas: dėl stiprių liūčių net ir puikiai pažįstamos vietos gali būti tapę neišvažiuojamomis.
Pagrindiniai požymiai, kad kelias tikrai yra labai prastas ir esant galimybei verta suktis atgal: jis tampa labai vingiuotas, duobėtas, su didesniais nuolydžiais, telkšo vanduo ir neįmanoma suprasti, kiek jis gilus ir kas po juo. Paprasčiausias priemolis kaimo keliuką po gero lietaus gali paversti tikru slalomu.
„Sprendimas prastu keliuku judėti toliau gali lemti automobilio sugadinimą, kai bandoma bekele apvažiuoti prasčiausias vietas, apsisukti – tada neretai atsitrenkiama į medį, kelmą ar krūmą, pakimbama ant žolėse pasislėpusio akmens. Žinokite, kad miško keliukuose, kaip ir visuose kituose viešam eismui skirtuose keliuose, galioja civilinės atsakomybės draudimo apsauga, bet nepaisant to pirmiausiai pasverkite, kiek streso patirsite ir kiek laiko sugaišite, jei įstrigsite ar apgadinsite automobilį“, – teigia specialistas.
Jeigu parkavimo vietą pasiekėte be didesnių nuotykių, pasistenkite ir automobilį pastatyti saugiai. Nesirinkite samanų dangos ar aiškiai išreikšto nuolydžio – kur kas patikimesnės aukštumėlėse esančios vietos su žvyringa danga. Taip pat stenkitės nesiglausti pernelyg arti kitų automobilių, nes poilsio vietose žmonės paprastai turi įvairios įrangos, daugiau daiktų ir reikia palikti užtektinai vietos durelėms atidaryti. Taip pat jokiu būdu neužstatykite pravažiavimo, nepalikite automobilio prie pat sankryžos, ant aiškiai išreikštų posūkių, vingių.
Automobilį paliekant visai dienai, nepatartina jo statyti po medžiais, geriau tiesiog pasirūpinti nuo saulės kaitinimo apsaugančiais dangalais. Pasitikrinkite, ar nepaliekate atidarytų ar pravirų langų bei stoglangių. Jei yra galimybė, stenkitės automobilį pakreipti taip, kad saulė kaitintų į galą – taip jis prikais mažiau.
Dar vienas patarimas – nepalikite daiktų automobilio salone, o jei kažko neimate su savimi, geriau sudėkite į bagažinę. Lietuvoje įsigaliojus tvarkai, kad nebūtina vežiotis vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos ir draudimo dokumentų, galite juos saugiai palikti namuose ir vykdami ilsėtis į gamtą.
